Levas Vladimirovas ir po 1945 m. prarastų Karaliaučiaus bibliotekų mokslinės rekonstrukcijos pradžia
Po Antrojo pasaulinio karo senieji Karaliaučiaus bibliotekų spaudiniai buvo sunaikinti arba išdalinti įvairiems Lenkijos, Lietuvos, Rusijos ir kitų šalių bibliotekų archyvams. Tuometėje Tarybų Sąjungoje konkreti informacija apie išlikusių knygų likimą buvo nutylima. Levas Vladimirovas buvo pirmasis mokslininkas, kuris po 1945 m. iš naujo prabilo šia tema. 1961 m. jis išspausdino straipsnį apie Hansą Weinreichą, pirmąjį spaustuvininką Karaliaučiuje ir jo sekėjus. Šis straipsnis yra tolesnių tyrimų atskaitos taškas, paskatinęs vėlesnių publikacijų apie šį Europos knygos ir bibliotekos istorijos skirsnį atsiradimą. Nuo Vladimirovo straipsnio pasirodymo dienos iki 1970 metų buvo išspausdinta daug publikacijų, kurios pateikė išsamios informacijos apie tuometės Karaliaučiaus bibliotekos fondus Lietuvos bibliotekose. Iš daugelio faktų, pvz., detalių gausa straipsnio analizėje, galima spręsti, kad Vladimirovui de visu buvo žinoma Karaliaučiaus spaudinių Vilniaus bibliotekose kilmė. Tačiau visų pirma jo straipsnį reikėtų traktuoti kaip iki šiol aktualų indėlį į 16–17 a. knygų spausdinimo istorijos tyrimus, nes Vladimirovui pavyko duoti kryptį šiuolaikiniams knygos istorijos tyrinėjimams, susijusiems ir su Paul Schwenke vardu, kurie atsižvelgia į kultūros istorijos kontekstą. Vladimirovas savo darbuose atsiribojo nuo Karaliaučiaus temos ideologizavimo ir teikė didelę reikšmę objektyvumui. Iki 1980 metų jo straipsnis Karaliaučiaus bibliotekų tyrimų tema buvo vienintelis. Vladimirovas po išsamios Karaliaučiaus bibliotekų spaudinių analizės suformulavo tezę, kad 16 a. viduryje Karaliaučiuje buvo tik viena spaustuvė. Ši tezė yra nauja, tačiau visiškai įtikinama ir turi būti patikrinta tolesnių tyrimų metu.