Profesorius Levas Vladimirovas visų pirma laikytinas vienu iš žymiausių ir produktyviausių XX amžiaus antrosios pusės bibliotekininkystės, knygotyros ir informacijos mokslų atstovų Lietuvoje. Atsižvelgiant į sutelktų publikuotų ir nepublikuotų šaltinių teikiamas galimybes, šiuo straipsniu siekiama pirmą kartą pažvelgti į iki šiol tyrėjų visiškai neatskleistą ir neįvertintą profesoriaus veiklą ir vaidmenį nuo 1974 m. prasidėjusiame organizuotame knygos bičiulių judėjime. Tyrime atskleidžiama Lietuvos bibliofilijos galimybių ir suvaržymų sąveikoje sovietmečiu padėtis, sąlygos jai tarpti, jos sampratos interpretavimas ideologiniu lygmeniu. Platesnio konteksto nušvietimas leido objektyviai prieiti ir įvertinti L. Vladimirovo nuostatas bibliofilijos ir jos funkcijų atžvilgiu. Nors profesoriaus palikimas bibliofilijos istorijos ir teorijos klausimais nėra gausus, vis dėlto jo įžvalgos leidžia geriau suvokti ir reikšmingai prisideda prie sovietinėje Lietuvojeideologiniu lygmeniu formuotosios bendrosios bibliofilijos sampratos. Pažymėtina, kad L. Vladimirovas neatsiliko nuo bibliofilijos sovietmečiu dvejopam aiškinimui būdingo tendencingumo. Bibliofiliją jis traktavo arba kaip elementariausią knygų pomėgį, jų kaupimą ar tiesiog knygos meilę, arba kaip retų ir vertingų leidinių kolekcionavimą, į kurį tradiciškai žvelgęs nepalankiai ir jį tapatinęs su „snobiškąja“ bibliofilija ir bibliomanija. Tiek sovietmečiu, tiek jau nepriklausomos Lietuvos laikais pasirodžiusiuose L. Vladimirovo darbuose ir nuskambėjusiuose pasisakymuose bibliofilija jo apibūdinama kaip masiškai paplitęs reiškinys.