Fenomenologiškai grindžiamos socialinės teorijos sampratos klausimu. I. Sociologija, fenomenologiškai grindžiama metodologija ir kriterijų radikalizavimas
Pirmoje trijų dalių esė dalyje tikslinama fenomenologiškai grindžiamos sociologijos samprata eksplikuojant jungties taškus tarp dviejų metodologiškai radikalių – fenomenologinės filosofijos ir fenomenologinės sociologijos – nuostatų. Konkretinant racionalumo problemos sudedamąsias dalis, dėmesys sutelkiamas į „matomą, bet nepastebimą“ santykį tarp sveiko protavimo ir mokslinio protavimo struktūrų. Analizuojamos subjektyvumo bei inter-subjektyvumo dimensijos, reikšmingos veiksmo prasmės požiūriu. Teigiama, kad trijų kriterijų – a) racionalumo relevantiškumo socialiniame pasaulyje, b) radikalaus reflektyvumo ir c) natūraliosios nuostatos epoché – tikslinimas sudaro fenomenologinei sociologijai būdingo radikalumo (epistemologinio ir metodologinio) branduolį. Kriterijų tikslinimas teikia galimybę įvertinti vidinę fenomenologinių komponentų dermę fenomenologiškai grindžiamose sociologijos kryptyse. Trečioje šio teksto dalyje, orientuojantis į tris nurodytus kriterijus, eksplikuojamas santykis tarp Alfredo Schutzo konstitutyvios natūraliosios nuostatos fenomenologijos ir Haroldo Garfinkelio fenomenologiškai orientuotos rutininių socialinio veiksmo pagrindų sociologijos.