[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje nagrinėjamas žemėlapio ir pasakojimo santykis. Žemėlapiai kaip vizualizavimo priemonė naudojami daugybėje skirtingų kontekstų, kuriuose žemėlapis įprastai traktuojamas kaip tam tikros erdvės (tiek realios, tiek fiktyvios) reprezentacija. Bet kokios teritorijos laikiškumas ir daugiasluoksniškumas rodo, kad joks žemėlapis negali visiškai reprezentuoti visų įmanomų teritorijos sluoksnių. Jei vienintelis žemėlapio tikslas – kuo tikslesnė konkrečios erdvės reprezentacija, tada kartografavimas tampa begalinis, neįgyvendinamas ir bergždžias užsiėmimas. Tačiau žemėlapis nėra vien reprezentacija – kiekvienas žemėlapis „pasakoja“ tam tikras istorijas, kurios alternatyviai pateisina jo egzistavimą. Straipsnyje siekiama išsiaiškinti, koks yra epistemologinis žemėlapio statusas, ar galimas „nebylus“ žemėlapis ir ar esama pasakojimų, kurių nebūtų galima užfiksuoti žemėlapyje. Kaip žemėlapio naratyvumo iliustracija naudojamas ir nagrinėjamas Jurgio Mačiūno sudarytas Rusijos istorijos atlasas.