Straipsnyje atskleidžiama mįslingo Viduramžių vertimo kaip enarratio poetarum (poetinės egzegezės) samprata VIII a. anglosaksų poeto Cædmono „Sukūrimo himne“. Cædmono vardą pirmą kartą mini Šv. Beda Garbingasis (Venerabile) savo veikale Historia ecclesiastica gentis anglorum (Anglijos Bažnyčios istorija). Šv. Beda pasakoja, kaip Cædmonas, neraštingas piemuo, įgijęs stebuklingų galių, gebėjo kurti Dievą šlovinančias giesmes. Devynių eilučių poetiniame „Sukūrimo himne“ Cædmonas interpretuoja lotyniškos Vulgatos „Genezėje“ atpasakotą Sukūrimo istoriją, atskleisdamas savo poetinį meną (artes poetriae) ir egzegetinę refleksiją. Tyrimo naujumas susijęs su keliais aspektais. Visų pirma, Cædmono „Sukūrimo himne“ atsekamas retorinės poetikos virsmas į hermeneutiką, kai modus inveniendi (retorinis vertimo modelis) implikuoja modus interpretandi (hermeneutinę teksto interpretaciją). Antra, poeto retorinis menas nėra atskiriamas nuo poetinės egzegezės. Taigi „Sukūrimo himne“ atskleidžiama Cædmono egzegetinė retorika. Įprastai mokslininkai apsiribodavo poetinio žodyno tyrimais arba referuodavo į krikščioniškų ir pagoniškų elementų samplaiką. Straipsnyje aptariamas adoracijos motyvas (the paise motif). Savo himne Cædmonas garbina Sukūrėjo vardą, pasitelkdamas įvairias kalbos figūras – aliteraciją, asonansą, anaforą, bei tropus – epitetus, poetines formules ir alegorijas. Cædmoną galima laikyti vertėju-egzegetu, gebančiu atskleisti skaitytojui Šventojo rašto paslaptis.