Šio straipsnio empirinis kontekstas yra „įšaldytų“ konfliktų Rytų Europoje egzistavimas teritoriškai padalytame pripažintų suverenių valstybių pasaulyje, o pagrindinė keliama problema – nevalstybinių teritorinių darinių egzistavimo (ne)galimumo sąlygos. Straipsnyje klausiama, kaip erdvės, teritorijos ir sienų sampratos bei teritorialumo ir valstybingumo santykis šiuolaikinių tarptautinių santykių praktikoje ir teorijoje leidžia suprasti šių darinių situaciją. Tad šio straipsnio tikslas yra, išanalizavus teritorialumo ir sienų sampratų tyrimus, įvertinti galimybes pritaikyti juos minimų atvejų grupei ir rasti naujų „įšaldytų“ konfliktų situaciją probleminančių klausimų, leidžiančių daryti tolesnę analizę, kreipiančią dėmesį į darinių subjektiškumo sąlygas ir praktikas bei leidžiančią suprasti, kaip tokie teritoriniai dariniai randa ir apibrėžia savo veikimo būdus ir strategijas, kaip įvyksta tokių reiškinių stabilizacija ir normalizacija. Straipsnyje atliekama trijų sąvokų – erdvės, teritorijos ir sienų – analizė, keliant tris klausimus: a) ką pasako ar ko nepasako apie socialinę realybę ir tarptautinę politiką kiekviena iš šių sąvokų; b) kur slypi sąvokų problemiškumas / produktyvumas; c) kaip jos leidžia suprasti šiuolaikines tarptautinių santykių praktikas ir įvertinti marginalaus subjekto, norinčio įveikti savo marginalumą, veikimo galimybes.